Jūs esate čia

Vandenį gerti sveika

Suaugusio žmogaus organizme yra 68-70 proc. vandens, iš jo kraujyje - 90 proc., raumenyse - 75 proc., kauluose - 28 proc. Maždaug tiek pat – apie 75 proc. – vandens užima Žemės paviršiaus, ir tik 3 proc. iš šios masės yra gėlas vanduo. Gyvybiškai svarbiausias gėrimas yra gėlas vanduo. Jame yra organizmui reikalingų druskų bei mineralinių medžiagų, kurios būtinos gerai savijautai ir sveikatai. Tačiau dažniausiai vandenį geriame tik pajutę troškulį. Dar blogiau: ištroškę geriame bet ką, net nesusimąstydami, kad kenkiame patys sau.

Plika akimi vandens kokybės įvertinti neįmanoma. Nebent vanduo būtų drumzlinas ar nešvarus. Tačiau geriamojo vandens – iš čiaupo, šulinio, šaltinio – savybės tikrai skiriasi. Kuo, klausiame natūropatės Aivos Vaivarienės?
Vertinant chemine prasme, teoriškai – H2O yra H2O. Tačiau, jeigu žmogus gyvena vadovaudamasis natūralios, sveikos gyvensenos principais, yra jautresnis aplinkai, jo skonio receptoriai yra labiau išlavinti, jo racionas vegetariškas arba veganiškas, toks žmogus tikrai jaučia vandens skonio skirtumus. Ne kartą yra tekę išgirsti: „Man vanduo iš čiaupo – neskanus". Reiškia, skirtumą jaučiame. Ir tai ne vien dėl vandenyje esančių priemaišų, o dėl vandens struktūros. Tarkime, net trinkdami plaukus, iškart pajuntame, vanduo yra kietas ar minkštas. Lietaus, ežero vandens kitoniškumą galima atskirti net čiuopiant ar uodžiant. Todėl nesunkiai galime įvertinti ir geriamojo vandens skonį. Gyvojo natūralaus geriamojo vandens struktūra yra kitokia, nei vandens, kuris atiteka vamzdžiais, įveikęs įvairius filtrus.
Tarkime, kad ir toks pavyzdys: pomidorai. Pramoniniu būdu užauginti akivaizdžiai skiriasi nuo močiutės pomidorų, užderėjusių darže. Skiriasi ir jų kvapas, ir skonis, ir tekstūra. Taigi, teoriškai skirtumo nėra, bet praktiškai – mes jį jaučiame. Reiškia, jeigu skirtumą jaučiame, jis – egzistuoja.

Galime daryti išvadą: jeigu liežuvis atskiria skirtumus, vadinasi ir kūnas juos jaučia?
Liežuvis yra vienas pagrindinių mūsų pojūčių organų. Jis leidžia atskirti valgomą nuo nevalgomo, kokybišką nuo nekokybiško. Tai natūrali gamtos mums duota laboratorija, kuria mes galime pasitikėti. Liežuvis atsirenka, o kūnas įvertina.

Lietuvoje geriamojo vandens kokybė atitinka standartus, jį galima gerti iš čiaupo. Tačiau ne visur jis yra skanus. Žmonės ieško išeičių: perka buteliuose, semiasi iš šaltinių, šaldo ir tirpdo namuose? Ar pastarasis būdas veiksmingas, norint pakeisti ir pagerinti vandens kokybę?
Nemanyčiau, kad taip elementariai būtų galima pakeisti vandens kokybę. Tai pakankamai grubus metodas. Tas, kas sukurta gamtos ir yra sukurta gamtos. Mes niekada nepadarysime šaldytuve to, kas lauke, gamtoje vyksta natūraliai. Tirpindami šaldytą vandenį kambaryje, nepakeisime vandens struktūrizavimosi proceso, kuris vyksta natūralioje saulės šviesoje. Pavyzdžiui, juk ir žmogaus nuotaika yra visai kitokia, kai šviečia saulė. Todėl ir vandeniui labai svarbus veiksnys – saulės spinduliuotė. Sakyčiau, neverta gaišti laiko ir gamintis tokiu būdu vandenį namuose. Būtų naivu tikėtis, kad elementariai butelyje užšaldytas vanduo iš čiaupo, atitirpęs įgaus natūralaus gamtoje randamo vandens savybes. Toks vanduo neturės nei natūraliai gamtoje egzistuojančių mineralų, nei saulės energijos. Tai nepalyginami dalykai.
Suprantama, labai gerai gerti vertingą vandenį. Tad, jeigu yra galimybė susirasti švarų šaltinį ar šulinį, kuriame vanduo yra natūraliai žemės filtruotas, manyčiau, tai būtų optimaliausias variantas. Šaltiniams, beje, irgi svarbu, ar jie trykšta saulės apšviestoje vietoje, kokie augalai auga šalia, koks dirvožemis.

Suprantama, kad skysčiai, kuriuos mes geriame, ir vanduo yra skirtingi dalykai. Kaip tai veikia organizmą?
Žmonių, geriančių gryną vandenį vietoje kitų skysčių – arbatos, kavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, limonadų – savijauta ir net sveikata išties labai skiriasi. Tą patvirtina ir mano pacientai.
Šiandien yra aktualiausia tai, kad žmonės apskritai beveik ignoruoja vandenį. Geria jo tik tiek, kiek reikia užsigerti vaistams.
Reikia žinoti, kad iš tų skysčių, kuriuos geriame, organizmas turi pasigaminti vandenį. Mūsų ląstelėse nėra nei kompoto, nei arbatos, nei kavos. Joms reikia gryno vandens, mūsų ląstelė minta vandeniu. Vietoje vandens gerdami kitus skysčius mes labai apkrauname savo organizmą, eikvojame didžiules energijos sąnaudas. Todėl iš principo yra labai svarbu gerti vandenį. O jeigu ir jo struktūra yra natūrali gamtinė, tuo geriau. Ne veltui senuose liaudies padavimuose ar pasakose minimas stebuklingas šaltinio ar šulinio vanduo, kurio stebuklingas gydomąsias savybes patyrė sunkiausi ligoniai.

Mitybos specialistai rekomenduoja išgerti per parą šešias stiklines gryno vandens: vandens molekulės yra laisvos, su nieko nesusijungusios. Todėl vanduo yra labai svarbus norint išplauti iš organizmo tarpinius medžiagų skilimo produktus. Kitas patarimas: per dieną išgerti po 20-30 ml vandens kiekvienam kūno svorio kilogramui: jeigu sveriate 60 kg, reiškia jums reikia išgerti maždaug pusantro litro vandens.

Kalbėjosi Aušrinė Baronaitė