Jūs esate čia

Interviu su gydytoja Aiva Vaivariene

Interviu zurnale „Edita" 2016. birželis

Homeopatę Aivą Vaivarienę piktina žmonių gydymas cheminiais medikamentais. Drastiškas pasekmes turinčių preparatų medikė net nevadina vaistais. Kliaudamasi tūkstančius metų skaičiuojančia holistinės medicinos išmintimi, ji siūlo būti sveikiems, o susirgus sveikti, suderinus mitybą ir tinkamai sudėliojus mintis.

LAIMA SAMULĖ

Tvirtinate, kad natūraliomis priemonėmis galima išgydyti bet kokią ligą?
Tikrai taip. Nieko nauja išrasti nereikia, užtenka tik prisiminti viską, kas gera, patikima, bet pamiršta. Šiandien turime tokias komunikacijos galimybes, kad, sukaupę viso pasaulio informaciją apie natūralius gydymo būdus, galėtume išvengti bet kokių sveikatos problemų. Tik kažkodėl pakankamai komunikuojama ir nesidalinama ta ilgamete patirtimi. Kaip maži vaikai vis trokštame aplenkti tėvus, būti už juos protingesni, sugalvoti naujų priemonių. Žmonija turi visą išminties lobyną, tereikia juo naudotis.

Ką galite pasakyti apie onkologines ligas – šio amžiaus rykštę?
Onkologinės ligos taip pat sėkmingai gydomos natūraliomis priemonėmis. Ir tai nėra fantazijos. Kiekvienas interneto vartotojas gali perskaityti daugybę istorijų, kaip žmonės išsigydė ar bent jau sustabdė pačias baisiausias imunines ir onkologines ligas. Gaila, kad mūsų gerbiami mokslininkai į tokius atvejus numoja ranka. Sakyčiau, kad gydytojai dažnai netgi piktybiškai nekreipia dėmesio, neįsiklauso į neva savaime pasveikusių žmonių istorijas. Jie tikrai pasveiko ne savaime, dėjo daug pastangų. Ir tų žmonių patirtys yra aukso vertės.

Esate kategoriškai nusistačiusi prieš cheminius medikamentus?
Man nesuvokiama, kaip galima toleruoti ir naudoti „vaistus", kurie gydo vieną vietą, tačiau žaloja kitą ar skatina rastis imunines, onkologines ligas... Atrodo, kad gyvename tamsiais laikais, kartais gydomės baisiau nei viduramžiais, kai pjūklu pjaudavo koją ar nuodydavo gyvsidabriu.

Kaip pati gydote?
Esu holistinės medicinos atstovė – į žmogų žvelgiu kaip į visumą. Nors esame išmokyti dėl kojos eiti pas „kojistą", dėl nosies – pas „nosistą", žmogus serga kaip visuma, todėl negalima gydyti vieno atskiro organo, neįvertinus viso organizmo, paciento savijautos. Galbūt koją skaudą dėl galvos, o galvą dėl kojos. Nėra nė vieno organo, kuris veiktų pats sau.

Apžiūrai, ko gero, įprastų 15–20 minučių nepakanka?
Kartais nepakanka net kelių valandų. Regis, serga viena vieta, o pasigilinus paaiškėja, kad kaltas visai kitas organas, todėl būtina išklausinėti ir įsigilinti. Pavyzdžiui, daugelis ginekologinių ligų ir net vaisingumo problemų kyla dėl prastos žarnyno veiklos. Moteriški organai ir žarnynas yra artimiausi kaimynai mažajame dubenyje, vieni su kitais glaudžiai susiję. Kiek ginekologų paklausia moterų apie tuštinimąsi, vidurių kietumą? O tereikia sutvarkyti žarnyno veiklą ir praeina ginekologinės ligos.
Dažna ligų priežastis būna ir patirtos psichologinės ar fizinės traumos (ypač vaikystėje, paauglystėje). Tuomet būtina psichologinė pagalba.

Ar tiesa, kad ligas sukelia gyvenimo būdas?
Nuo to, kaip kvėpuojame, valgome, dirbame, mąstome, priklauso mūsų sveikata, likimas ir, anot rytiečių, karma. Norint pasveikti, reikia keisti bent vieną iš išvardytų dalykų. Žinoma, lengviausia keisti ne charakterį, darbą, likimą, o mitybą. Tik svarbu tinkamai maitintis ne tam tikrą laiką, o visada. Deja, sveikatai pasitaisius, vėl norisi grįžti prie senų įpročių. Neseniai mane aplankė pacientė, kuriai gruodį sureguliavome mitybą. Per kelis mėnesius numetė 8 kilogramus, normalizavosi kraujospūdis, kepenų veikla, nebeskauda galvos ir kojų, nebereikia gerti gal penkių rūšių cheminių preparatų. Ir štai žiūri ji į mane didelėmis akimis ir klausia: „Gal jau galiu valgyti normaliai?" Tokiais atvejais svyra rankos. Taip norisi, kad žmonės susiprotėtų, jog dėl ligų kalti ne genai, o bliūdai.

Kaip patartumėte maitintis, norint nesirgti arba pasveikti?
Protingai. Kaip visiems sakau, dietologų nereikia nei karvei, nei ožiui, o mes tokie išmintingi, išsilavinę ir niekaip neišsiaiškiname, ką reikia valgyti... Valgykite viską, kas auga gamtoje: morkas, kopūstus, obuolius, jei mėgstate mėsą – ir mėsą, žuvį, kiaušinius. Venkite visų produktų, kurių sudėtį parduotuvėje reikia skaityti su didinamuoju stiklu. Jei sudėtyje ieškote kenksmingų ir nekenksmingų medžiagų, žinokite, kad rankoje laikote ne maistą. Viskas, kas įpakuota, šildoma, galioja dešimt metų, mums netinka. Mūsų organizmas negali sudoroti tokius kiekius chemikalų. Gal po tūkstančio metų ir atsiras mutantų, kurie galės visa tai suvirškinti ir įsisavinti, tačiau mes negalime, todėl ir sergame.

Kokia jūsų nuomonė apie sintetinius vitaminus?
„Vitaminas" kilęs iš žodžio „vita", reiškiančio gyvybę. Joks sintetinis preparatas neatstos augančio gamtoje. Pamėginkite brangiausią vitaminų tabletę įkišti į geriausią kompostą ir užpilti tyriausiu vandeniu – niekas iš jos neišaugs. O įkiškite ten pat ir vandeniu iš čiaupo paliekite suvytusią morkytę – ji sužaliuos ir sužydės, nes yra gyva.
Tačiau būna situacijų, kai sintetinių vitaminų prireikia, pvz., esant ūmiai ligai ar vaikui, kol tėvai išmoko tinkamų mitybos įpročių. Tačiau šiaip valgydami prastą maistą ir saujomis rydami vitaminus sveiki nebūsite.

Kaip natūraliomis priemonėmis stiprinti imunitetą?
Dažnai klausiu žmonių, ar žino, kas tas imunitetas ir kurioje vietoje jis gyvena. Jis ne šventoji dvasia ir padebesiais neskrajoja. Kiekvienas vaikas turi imunitetą, tik dažnai mamos, netinkamai maitindamos, jį nužudo. Didžiausią įtaką imunitetui turi žarnynas. Jei jis veikia normaliai, limfinės ląstelės, esančios žarnyno sienelėse, puikiai funkcionuoja ir gerai sintetina mums reikiamus vitaminus, gamina probiotikus. Didžiausias imuninės sistemos priešas yra cukrus. Neįmanoma užauginti sveiko vaiko maitinant jį košėmis su cukrumi, varškytėmis ir jogurtėliais, girdant saldinta arbata. Susirgusiam mažyliui taip pat negalima duoti saldumynų.

Tačiau jūsų išvardytus produktus duoda net gulint ligoninėje...
Tai yra baisu ir sunkiai suvokiama protu. Net onkologiniams ligoniams duodama beprotiškai saldžios arbatos, batono, daktariškos dešros, kiaušinių, varškės... Nieko, kas turėtų bent kiek vitaminų, kurių sergančiajam žūtbūt reikia. Tie patys onkologai nepaklaus, kaip veikia tavo žarnynas (t. y. kaip veikia tavo imunitetas). O jei lankydamas atneši daržovių ar uogų, tau bus atskaitytas moralas. Tą patyriau savo kailiu. Pasirodo, braškės iš mano sodo yra kenksmingos, jas galima valgyti nebent pamirkius karštame sodos tirpale, o štai pasaldintas, mielinis batonas ir daktariška dešra suteiks sveikatos... Buvau šokiruota ir pritrūkau žodžių.

Kritiškai pasisakote ir dėl antibiotikų vartojimo?
Antibiotikai reikalingi tik labai retais atvejais. Būna ligų, kai jie būtini. Tačiau dažniausiai galima ligą įveikti vaistažoliniais, homeopatiniais preparatais. 90 procentų slogos, anginos, ausų uždegimo atvejų išgydoma be antibiotikų.
Tačiau manau, kad dauguma gydytojų vykdo sistemos planus. Mama privalo eiti į darbą, uždirbti PVM ir mokesčiams. Reikia, kad ji greičiau būtų darbinga ir neštų naudą. O sveikas vaikas tarsi nėra nauda valstybei... Taip, nuo antibiotikų jis greičiau atsistoja ant kojų ir mama gali eiti į darbą, tačiau šie „stebuklingi vaistai" skatina rastis alergijas, autoimunines, virškinimo ligas.
Dažnai tėvai patys prašo antibiotikų, nes juos gąsdina aukšta temperatūra. Tačiau temperatūra yra ženklas, kad organizmas kovoja (aukštoje temperatūroje žūva ligos sukėlėjai). Tereikia jam padėti kovoti: duoti daug skysčių, galima patrinti kūną actu parūgštintu vandeniu, dėti šaltus kompresus ant riešų, alkūnių, kaktos. Sprendžiant, ar vaikui reikia ko nors nuo temperatūros, stebėti jo savijautą, o ne skaičius. Vaistai reikalingi, tik jei vaikas blogai jaučiasi.

Minėjote, kad ligas lemia ir mintys, elgesys. Ar visada yra laiko pakeisti požiūrį ir pasveikti?
Kai ligos kyla dėl emocinių išgyvenimų, prireikia kompleksinio gydymo, darbo su psichologais. Pakeisti požiūrį, gyvenimo būdą, mąstyseną pavyksta ne iš karto ir ne visiems. Daug kas priklauso nuo sergančio žmogaus dedamų pastangų. Net gydytojo nuosprendis apie gyventi likusius kelis mėnesius nebūtinai pasitvirtina. Niekas negali žinoti, kiek tiksliai liko, ir nuo žmogaus priklauso, ar jis nori likusį laiką pragyventi su sunkumu širdyje, pagieža, pykčiu, nuoskauda ar laisvai, linksmai ir laimingai. Manau, kad tai – asmeninis pasirinkimas, mes galime tik pasiūlyti, patarti, pabandyti nukreipti, jei žmogus ieško.
Žinau gražių, nuostabių pavyzdžių, kai susirgę žmonės nušvito ir sakė: „Ačiū Dievui, kad susirgau, liga man padėjo daug pamatyti, išgirsti, suprasti..."