Jūs esate čia

Pirmieji žingsniai sveikos mitybos link

Sveikos mitybos banga, besiritanti per Lietuvą sveikintina ir svarbi. Tampame sąmoningesni, šiandien retai beišgirsi kažką sakant – „valgysiu tai, ko norisi, kas skanu, tegu mano sveikata pasirūpina gydytojai, juk jiems už tai algas moka!" Erdvė gausiai pripildyta prieštaringos, nesusistemintos informacijos. Pačių medikų pasisakymai dažnam sukelia nesusipratimą – kas sveika, o kas ne? Vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė ar paleodieta? O gal visko po truputį?
Šiandien aplinkybės tokios, kad nuo senų senovės nusistovėjusių sveikos mitybos kanonų neužtenka, nori nenori, reikia juos papildyti. Pavyzdžiui, žmogus pasirinks vedų įkvėptą, Vydūno sudarytą, laipsnišką perėjimo prie vegetarizmo schemą. Ar tai bus naudinga jo sveikatai? Nebūtinai. Nes yra daug pavojingesnių maisto produktų už mėsą, pieną ar kiaušinius. Tai produktai, kurių nė negalime vadinti maistu. Šlamštmaistis. Nuo žodžių „šlamštas" ir „šlamšti". Tokio maisto prekybos centruose – pilnos lentynos. Jo nereikia ruošti, jis ilgai galioja, negenda, visada kvepia, yra skanus ir gerai atrodo. Maisto technologijų stebuklai mus lydi kasdien, gyvenimas „be E" gana rimtas iššūkis, reikalaujantis pastangų. Vis tik kiekvienas, kuris nori keisti savo mitybą į gerąją pusę, su juo susidurs. Ką galima patarti?

1. Pirkite produktus, ant kurių nėra sudėties.
Grikiai, kopūstas, vištiena, obuolys. Nereikės ilgai analizuoti etiketės, permąstyti kiekvieną „E".
2. Mažinkite smarkiai apdorotų, nors ir natūralios kilmės maisto produktų kiekį savo racione. Juose nėra nei vitaminų, nei mineralų, nei skaidulų. Pavyzdžiui, CUKRUS, DRUSKA, BALTI MILTAI. Apie juos kalbėta ir rašyta tiek daug, kad kiekvienas norintis gali rasti informacijos. Tai produktai-narkotikai, kurių sunkiausia atsisakyti. Jie labai anksti patenka į mūsų valigiaraštį ir lydi kiekviename žingsnyje. Valstybės, kurių politikai ryžtasi priimti sprendimus ir mažinti vieno kurio iš jų naudojimą maisto pramonės gaminiuose (pvz. Suomija sumažino naudojamos druskos kiekius), jau po metų (!) mato akivaizdų savo valstybės piliečių sveikatos rodiklių pagerėjimą. O pas mus darželiuose tiek pila cukraus į arbatą, kad net pačioms auklėtojoms šleikštu gerti. Kodėl? Kai cukraus vaikų valgiaraščiuose išvis neturėtų likti. Tiesiog tam, kad vaikai gautų „būtiną" tuščių kalorijų kiekį?

Kai žmogus savo mityboje sugeba remtis šiais dviem paprastais principais, t. y. rinktis natūralius ir nerafinuotus produktus, jis gali galvoti, ką daryti toliau. Atsižvelgti į maisto kilmę, auginimą, ruošimo būdą, pabandyti atsisakyti vienos ar kitos maisto produktų grupės (pvz. mėsos) ir įvertinti, ar jam tai tinka.